Važiuoju link namų ir taaaip užsimaniau obuolių. Prisiminiau, kad namie nėra, tad sustojau prie parduotuvės. Išlipu iš mašinos ir prieina truputį susikuprinęs, dar su mėlynėm po akim, išgėręs jaunuolis (16 metų) ir sako "Panele, gal galit duoti pinigų ar maisto nupirkti?" Jau noriu atsakyti įprastą mano frazę "Žinok tu esi nuostabus žmogus ir tikrai gali pats užsidirbti! Tikiu tavimi, kad gali!" ir nueičiau toliau.
Bet kažkaip pajutau, kad noriu su juo pakalbėti, tad atsakiau: "Einam, padėsi man apsipirkti bei išsirinksi ir sau maisto". Pakalbėjom su juo gal kokias 40 minučių. Papasakojo apie savo gyvenimą, kaip jį paliko tėvas su močiute, kaip atsidurė globos namuose, kaip pradėjo gerti, kaip jam sunku, nors ir supranta, kad tokio gyvenimo nenori, ir nežino kaip keistis, ką ir kaip daryti, nes tokiom akimirkom dažniausias sprendimas jam būna "draugai", su kuriais ir toliau vartoja alkoholį, bandydamas pabėgti iš tos situacijos...
Nežinau, nuoširdžiai nežinau, kaip jis toliau elgsies ir ką darys, bet bent jau šiandien po pokalbio pažadėjo, kad du mėnesius pasistengs nevartoti alkoholio ir ieškos darbo. Užsirašė mano numerį, pažadėjo informuoti, kaip jam seksis, nors ir sako: "Aš taip bijau įsipareigoti, nes o kas, jeigu aš rytoj ryte atsikelsiu ir vėl pradėsiu gerti, nes kartais nebesuprantu, kodėl taip darau". Atsakiau: "Duok ranką, kai ką tau parašysiu. Tikiu, kad bent rytoj ryte tai prisiminsi ir negersi. Tik nuo tavo sprendimų dabar viskas priklausys, bet tikrai tikiu, kad gali gyventi taip, kaip nori...".
Jis taaaaip nusišypsojo... ir akys taaaaip sublizgėjo. Atsisveikinom. Nuėjo kelis metrus, atsisuko ir šaukia: "Aš pasistengsiu. Pažadu. Myliu tave. Ačiū".
O pačiai asmeniškai šis pokalbis priminė apie tai, kad vienas geriausių būdų bent kažkiek padėti žmogui, tai tiesiog pabūti kartu, nuoširdžiai išklausyti ir palaikyti, pasakant, kad jis tikrai tikrai gali pasikeisti. Nes tik jis pats gali išspręsti savo problemas ir taip sustiprėti.